Vaikas ant asfalto (miesto vaikas) - "rizikos" vaikas

[...] Tyrimo problema apima tokius klausimus: kodėl socialinė aplinka, kuri yra apibrėžiama kaip žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos – šiandien praranda pozityvios sampratos pozicijas ir įgauna nesaugios ir grėsmingos vaiko vystymuisi aplinkos pavidalą? Kodėl analizuojant minėtą problemą ji nemažėja, bet tampa dar aktualesnė ir sudėtingesnė? Ar vaikas, gyvenantis mieste, iš tikrųjų yra „pasmerktas“ didesnei rizikai nei kaime gyvenantis jo bendraamžis? Šio straipsnio tikslas – atskleisti rizikos grupei priskiriamo vaiko, gyvenančio mieste, sampratą apie jį supančią socialinę aplinką. Straipsnio objektas – „rizikos“ vaikas mieste. Tyrimo metodai: literatūros analizė, turinio (content) analizė, lauko tyrimo metodas, lyginimas. Straipsnio metodologinis pagrindas yra aplinkos koncepcinė nuostata, kad visi asmenybę ugdantys veiksniai sudaro vientisą socialinė edukacinę sistemą su daugeliu struktūrinių elementų ir bendrai veikdami siekia laipsniškai sumažinti asmenybės ir ją supančios aplinkos atitrūkimą (Buchler, 1955). Straipsnyje, siekiant atskleisti esminių socialaus ir rizikos grupei priskiriamo vaiko skirtumų nebuvimą, tarpusavyje yra lyginami: grafičių piešiniai iš paauglių dažniausių susibūrimo vietų mieste – naujų statybviečių, požeminių perėjų ir pan.; netikimybiniu principu atsitiktinių grupių parinkimo būdu atrinkti 12-14 m. mokinių kūrybiniai darbai iš įvairių Kauno miesto mokyklų. Tiriamųjų amžiaus pasirinkimą lėmė tai, kad šiame amžiaus tarpsnyje bendrojo ugdymo mokyklų ugdymo programose daugiausia dėmesio skiriama pasakų kūrimui. Pirmoje straipsnio dalyje aptariamas vaikų grafičių piešimas gatvėje, trumpai paminimi trys šio meno rūšies tipai: užrašai; organizuotų gaujų piešiniai naudojant sutartinius ženklus (simbolius) ir mėgėjiški piešiniai. Straipsnyje išsamiau aptariama trečioji (mėgėjiškų piešinių) rūšis, kuri geriausiai atskleidžia ir labiausiai yra orientuota į vaiko saviraiškos, saugumo, požiūrio į supančią aplinką sampratos poreikius ir kt. socialinius aspektus. Siekiant patikrinti analizės metu pateiktų teiginių objektyvumą apie grafičių piešinius ir išsiaiškinti, ar skiriasi rizikos grupei priskiriamo ir socialines normas atitinkančio vaiko straipsnyje analizuojamų atsitiktiniu būdu pasirinkti mokinių rašto darbai. Autorė pateikia tik keletą jų, tačiau daugumos vaikų kūriniuose dėsningai pasikartojančių trijų tematikų epizodus: vaiduoklių, svetimų namų ir „gatvės“ vaiko. Antroje straipsnio dalyje ieškoma atsakymo į du probleminius klausimus: kokios vaiko socializacijos perspektyvos visuomenėje? Ko iš vaiko tikisi pati visuomenė? Analizuojant vaiko socializacijos perspektyvas visuomenėje, pateikiami ir aptariami du šios aktualijos sprendimo būdai: orientacija į rizikos grupės vaiką ir orientacija į socializacijos procesą, tarpusavyje lyginant Lietuvos ir Vakarų šalių patirtį. Siekiant atsakyti į antrą probleminį klausimą, pateikiami vaiko aktyvumui didinti taikomi metodai bei iškylančios pagrindinės problemos, bandant juos įgyvendinti. Trečioje dalyje, aptariant socialinių institutų, vykdančių prevencinę veiklą, aplinką, atsižvelgta į du analizės aspektus: socialinių institutų, atliekančių tiesiogines socialines funkcijas, pasiskirstymą ir veiklos kryptis; socialinę aplinką, kurioje gyvena vaikas. [...]Everybody exists in one’s own world, where a person may feel safe, worth-while, and significant. But what is the child’s position of today, when he very often stays alone in his living environment? In order to reveal the problems of a city/town child, the article tries to answer the question: Why, the term "child in the street" in a city/town is related to risk? In order to answer the problematical question and reveal the problems of a city/town child, the article analyses the following: pictures in the streets made by a child at risk in order to look deeper at the conception of the world that surrounds the child; variety of social programs and projects applied for a child in the aspect of compatibility between the needs of the society and a child; environment of institutions implementing preventive programs. Referring to the experience and models offered by European countries, the article reveals the case of the Lithuanian child at risk